Rekomenduojama knyga anglų kalba tiks nuo Intermediate lygio. Lietuviškas vertimas pavadinimu „Žmogaus ribos“
Ar esate girdėję apie 10 000 valandų taisyklę? 2008 metais išleistoje “Outliers. The Story of Success” (išversta į lietuvių kalbą kaip „Išskirtys. Sėkmės istorija“) autorius Malcolm Gladwell kalba apie tai, kad būtent tiek valandų praktikos reikia tam, kad taptume savo srities profesionalais. Per paskutinį dešimtmetį ši teorija įgavo nemažą pagreitį, todėl naujoji Davido Epsteino knyga „Žmogaus ribos“ tikrai sujaukia tai, kas buvo tapę bemaž taisykle – specializuokitės vienoje srityje, ieškokite nišos ir taip pasieksite aukštumas.
Davidas Epsteinas gi teigia, kad ankstyvoji specializacija yra išimtis, o ne taisyklė. Be abejo, specializacijai taip pat yra vietos, tačiau tai tinka tik tam tikriems kontekstams. Tokiems, kuriais rėmėsi Gladwellas – šachmatams, golfui ir kitiems, kurie patenka į vadinamąją „draugišką mokymosi aplinką“. Moderniame pasaulyje, kur nuolat susiduriame su greitai besikeičiančiais reikalavimais, mums labai reikia žmonių, kurie nebijo išbandyti naujus dalykus, kurie mąsto plačiai ir pasikliauja įvairiapuse patirtimi tam, kad rastų kūrybinius sprendimus.
Šioje knygoje daugybė tyrimų, eksperimentų, faktų ir istorijų, kuriems pritaikymą ras kiekvienas. O štai kelios pagrindinės mintys:
Mums dažnai sakoma, kad pasauliui tampant vis sudėtingesniam, randantis vis daugiau konkurencijos, specializuotis yra būtina, jeigu norime išlikti rinkoje.
Pasauliui reikia IR specialistų, kurie susitelktų į vieną dalyką IR plačiau mąstančių generalistų.
Geriau ankstyvuoju periodu išmėginti keletą dalykų, negu susikoncentruoti į vieną.
Sunkumai besimokant yra netgi labai pageidautini – jie nulemia geresnius rezultatus ateityje. Tačiau tai yra labai nepatogus jausmas, kuris dažnai pakiša koją vertinant savo rezultatus ir mokytojų kompetencijas.
Išmokstame per praktiką, ne teoriją.
Svarbu nebijoti kažko mesti ir pradėti iš naujo. Kartais laikymasis įsikibus gali labiau pakenkti, nei pagelbėti.
Švietimo sistema turėtų skatinti kritinį intelektą, o ne pernelyg susikoncentruoti į specializavimąsi. Prieš pradedant mokytis ką/apie ką galvoti, pirmiausia reikia apskritai išmokti mąstyti.
Kai kažko mokomės, labai gerai to mokytis daugelyje skirtingų kontekstų. Tokiu būdu besimokantysis susikuria daugiau abstrakčių modelių, kuriuos gali pritaikyti ir naujose situacijose. Tai yra kūrybos esmė.
Besimokant, kuo labiau pasitikime savo neteisingu atsakymu, tuo tvirčiau informacija įsimena, kai galiausiai sužinome teisingą atsakymą. Taigi didelių klaidų toleravimas padeda susikurti geriausias mokymosi galimybes.
Jeigu mokytis lengva, vadinasi jūs nesimokote. Apsunkinkite savo mokymąsi. Tegul jis būna sudėtingas ir keliantis frustraciją.
Mokymosi kelias yra lėtas. Prasti rezultatai dabar yra būtini, kad pasiektume gerų rezultatų ateityje.
Besimokant svarbu mišri praktika. Pavyzdžiui, mokantis kalbų geriau mokytis kelis laikus arba kelias skirtingas temas tuo pat metu. Pirminiai rezultatai bus prastesni, negu tų, kurie mokosi atskirais gabalais, tačiau tai užtikrins, kad informacija liks atmintyje ilgam.
Vietoje to, kad imtų taikyti išmoktas procedūras, sėkmingiausi problemų sprendėjai pirmiausia aiškinasi su kokio tipo problema jie susiduria, tik tada ieško jai strategijos.
Intuicija, sprendžiant problemas, dažnai mus apgauna.
Kažką mesti ne visada reiškia nesėkmę. Kartais tai yra nuovokus pripažinimas, kad yra geresnių galimybių.
Specializuotos žinios kartais mus apakina ir mes nebesugebame pamatyti kitų galimybių.
Kartais didelis patirties bagažas ne padeda, bet atvirkščiai – kenkia.
Gero skaitymo!