Pažintis su mokytoju. Simona.




Šiandien kalbiname mokytoją Simoną. Štai ką ji pasakoja apie save ir savo pamokas.



Labas, Simona. Papasakok kaip prasidėjo tavo mokytojos kelias?


Savo mokytojos karjerą pradėjau netradiciškai – jau kilau kitos karjeros laiptais, bet supratau, kad toks gyvenimas – ne man. Aš norėjau laisvės, žmonių, kelionių. Mokytojos keliu pasukau kruopščiai ant lapo susirašiusi sąrašiuką dalykų, kurie man patinka. Tas sąrašiukas buvo maždaug toks: kalbos, kelionės, žmonės, kava, šokoladas. Įdomiausia, kad pasirinkta mokytojos specialybė leido sujungti visus tuos dalykus – mokydama anglų kalbos apkeliavau daugybę šalių – dirbau Indonezijoje, Meksikoje, Japonijoje, JK, Lietuvoje, šiuo metu pamokas vedu internetu iš balkono Lisabonoje. Vienas nuostabiausių dalykų dirbant šį darbą yra sutinkamų žmonių įvairovė – nuo menininkų iki vadovų, nuo mokslininkų iki teisininkų, nuo kūdikių iki pensininkų (vyriausiam mano mokiniui buvo 84-eri). Esu nepaprastai dėkinga už visus šiuos susitikimus – kiekvienas iš jų mane nepaprastai praturtina.


Iš patirties žinome, kad mokytojai yra labai skirtingi – naudoja kitokias metodikas, vis kitaip bendrauja su studentais, netgi savo vaidmenį mato labai įvairiai. Kokia mokytoja esi tu?


Per beveik 11 metų darbo su studentais atradau daugybę metodikų, strategijų kaip dirbti su kuo įvairiausiais žmonėmis. Man labai patinka tas iššūkis ieškoti ir atrasti kas veikia kiekvienam žmogui – o kiekvienas iš ties labai individualus ir tai, kas veikia vienam, tikrai nebūtinai tiks ir kitam. Tas saldumas, kai pagaliau pataikai tiesiai į dešimtuką ir pradedi matyti geometrinę progresiją...


Laikausi įsitikinimo, kad pats mokinys geriausiai žino, kur jis nori eiti, todėl ir kryptį renkasi pats, o aš tik padedu numatyti judėjimo strategiją. Kitaip tariant, nemėgstu standartinių programų, knygų, temų, jeigu jos žmogui visiškai neįdomios ir nenaudingos. Mano mokiniai, mano padedami, patys renkasi temas ir žodžius, kuriuos mokysis. Taip pat nepasitikiu testais, gramatikos nemokau kaip teorijos ir laikausi požiūrio, kad teigiamas paskatinimas veikia daug geriau, nei kritika.


Kas tau yra sunkiausia šiame darbe?


Vienas sunkiausių dalykų yra tai, kad kalbos mokymasis yra ilgas procesas, kurio rezultatai pasimato tikrai ne iš karto. Sunku matyti studentus, kurie įdeda daug pastangų, bet ilgai nemato įdėtoms pastangoms proporcingo rezultato. Moksliniai tyrimai rodo, o ir mano darbo patirtis patvirtina, kad kuo besimokančiajam sunkiau ir kuo prastesnius rezultatus jis mato iš karto, tuo geresni rezultatai laukia ateityje, bet žmogus toks kūrinys – mes norime čia ir dabar ir tai pasakytina tiek apie studentus, tiek ir apie mokytoją. Tačiau aš esu pusiau pilnos stiklinės požiūrio atstovė, todėl visada ieškau optimistinės reikalo pusės. Kalbos mokymosi atveju, jeigu jau rezultatų reikia ilgai laukti, tuomet bent jau pats procesas turi būti įdomus, kad, jeigu pasitaiko akimirkų, kai nebesinori mokytis, nes progresas primena ranka rašyto laiško siuntimą paštu, tai bent būtų noras dalyvauti pamokose vien jau todėl, kad tai yra tiesiog maloniai leidžiamas laikas.


Kokius mitus apie kalbų mokymąsi norėtum paneigti?


Plačiausiai paplitęs mitas, kuriam vis dar neradau jokių įrodymų yra apie gabumą kalboms. Turime tą įprastą praktiką skirstyti žmones į tiksliukus ir humanitarus. Ir tada atsiranda tas „aš negabus kalboms“ arba kažkuriai vienai kalbai. Tai yra niekalas. Nesu skaičiusi jokių šią teoriją įrodančių tyrimų. Mano praktikoje irgi nėra pasitaikę negabių mokinių. Pasitaiko, kad žmonėms yra sunkiau mokytis, jeigu jų muzikinė klausa nėra išlavinta, arba jei jie turi disleksijos sutrikimą. Bet tai yra labiau pavieniai atvejai, kurie yra išsprendžiami, jeigu mokytojas yra pilnai įsitraukęs į mokymo procesą ir kompetentingas pastebėti šias problemines vietas bei parinkti tinkamas mokymo strategijas. Per savo daugiau, nei dešimties metų patirtį esu sutikusi lygiai vieną žmogų, kurio gebėjimai įsisavinti kalbą buvo žymiai menkesni, nei kitų mano studentų, bet tas žmogus turėjo psichoemocinių sutrikimų, kurie greičiausiai ir paveikė tai, kaip jam sekėsi. Tad netgi šiuo atveju negalėčiau tvirtai teigti, kad žmogus buvo negabus kalboms, jis tiesiog pirmiausia turėjo išsispręsti kitas problemas.


Ko norėtum palinkėti visiems besimokantiems kalbų?


Pirmiausia labai linkėčiau būti pakantiems sau. Kartais savo mokiniams netgi patariu susikurti sau savo antrininką – įsivaizduojamą geriausią draugą. Palyginkime kaip kalbame su savimi ir kaip kalbame su savo geriausiu draugu. Kai draugas padaro klaidą, mes nepuolame jo kritikuoti. Draugams sakome paguodos, palaikymo, paskatinimo žodžius. O ką sakome sau? Tad tam ir reikia to įsivaizduojamo draugo, kuris perimtų vadžias iš vidinio kritiko ir kalbėtų su mumis taip, kaip kalba geriausi draugai.


Taip pat, norėčiau žmones paskatinti mokantis kalbų dirbti ne tik ties kalbos mokymusi, bet ir stengtis geriau suprasti savo psichologiją. Savęs, savo procesų suvokimas stiprina mūsų psichologinį atsparumą, o mokantis kalbų jis yra labai svarbus, nes mokymasis yra procesas, kuris nėra trumpas. Gerai suvokiant save, savo reakcijas ir procesus, visas mokymosi patyrimas ir eiga bus daug lengvesni ir malonesni.